Gestų kalba – kalba, kuri suvokiama vizualiai ir perduodama rankų ar kitų kūno dalių judesiais bei padėtimi. Gestų kalba turi savitą ir turtingą gramatiką, kur svarbu erdvė, greitis,laikas bei veido mimikos.
Gestų kalba nėra tik rankų judesiais atvaizduojama žodinė kalba. Gestai žymi ir sąvokas, o nacionalinės gestų kalbos turi mažai ką bendro su tose šalyse vartojamomis žodinėmis kalbomis. Gestų kalba nėra tarptautinė. Ji nacionalinė, gyva ir nuolat kintanti bei evoliucionuojanti, taip pat kaip žodinė. Gestų kalbos gali būti ir giminingos arba labai tolimos. Pavyzdžiui, lietuvių gestų kalboje yra daug sąsajų su rusų, tačiau ji labai skiriasi nuo kinų gestų kalbos. Egzistuoja tarptautiniai gestai, kurie nelaikomi gestų kalba, nes neturi gramatikos, jie naudojami kurtiesiems bendraujant įvairiuose tarptautiniuose renginiuose.
Lietuvių gestų kalba
Apie lietuvių gestų kalbos istoriją iki 1945 m. žinoma labai mažai. Nuo 1945 iki 1990 m. ji buvo naudojama kartu su rusų gestų kalba; abi tapo artimos. Tik kai kurių gestų rusiškas tarimas išduoda, kad šie gestai buvo perimti iš rusų.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ryšiai su rusų gestų kalbos plėtojimu beveik nutrūko. Dabar lietuvių gestų kalba vystosi kaip nepriklausoma kalba. Jai šiek tiek įtaką daro tarptautiniai gestai. 1995 m. gegužės 4 d. LR Vyriausybė (nutarimu Nr. 630 „Dėl kurčiųjų gestų kalbos pripažinimo gimtąja kalba“) oficialiai pripažino Lietuvos Respublikos kurčiųjų gimtąja kalba gestų kalbą ir suteikiant jiems galimybę gimtąja kalba pasirinkti ir tėvų kalbą. Gestų kalba yra kurčiųjų gimtoji kalba (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 4 str.).